2014-09-25

Kviečiame į medžio ažūro darbų parodą


Rugsėjo 30 d. 17 val. Kaišiadorių kultūros centre bus atidaryta medžio ažūro kūrėjo Rimvydo Matijaškos darbų
paroda, kuri vyks iki spalio 30 d.

 


Nors gimiau Vilniuje, save laikau anykštėnu. Užaugau pas savo senelius Anykščių rajone, Maigių kaime. Vėliau grįžau pas tėvus į Vilnių, kur baigiau vidurinę mokyklą ir Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Kurį laiką dirbau statybų meistru, bet man nepatinka vadovo darbas. Geriausia dirbti vienam, klausantis muzikos. Lietuvai tapus nepriklausoma, atkūrė mūsų giminaičiams nuosavybę, ir aš atvažiavau į Anykščių rajoną, į savo močiutės tetos sodybą. Susitvarkiau namus, atstačiau suvirtusius trobesius ir nuo 1993 metų gyvenu tame pačiame kaime, kuriame užaugau. Šis kaimas yra senoviškas ir išskirtinis tuo, kad sovietmečiu išvengė melioracijos. Dabar aplink mano namus bebrynai, pelkynai, krūmuose klykauja gervės, girdisi gegutės, lakštingalos. Dirbu samdomu statybininku, laisvalaikiu kuriu medžio ažūrus.


Kai savo sodyboje pagal senovinių raižinių liekanas pasigaminau apvadus langams ir verandai, mane pastebėjo kaimynai. Visi norėjo pasipuošti savo namų fasadus pjaustytų lentų ornamentais. Aš mielai tai dariau, nes man patinka medžio darbai. Gaminau ornamentuotus durų ir langų apvadus, vėjalentes, langines. Vienas iš užsakymų buvo saulės ornamento papuošimas. Pamaniau, kad galėčiau išpjaustyti saulę, reikės labai plačios lentos. Tokios neturėjau. Šalia sodybos vėjas buvo nuvertęs seną tuopą, tad nuo jos kelmo nupjoviau ploną ripką ir iš jos pagaminau apie 60 centimetrų diametro saulės ornamentą. Ši saulutė tebepuošia vieną sodybą Andrioniškyje. Taip atradau naują medžiagą, su kuria dirbu jau septynerius metus. Šimtamečių medžių ripkose matosi rievės, įtrūkimai, senos žaizdos. Tai skatina galvoti, ką šis medis išgyveno, kokie tada buvo laikai, kokie šalia jo gyveno žmonės. Mane tai įkvepia kūrybai. Problema, kad vis sunkiau rasti storą neišpuvusį medžio rąstą. Kur tik pamatau tokių medžių, prisipjaunu ripkų ir pasidedu ažūro kūriniams gaminti. Didžiausią ripką turiu virš 70 centimetrų diametro. Tas ripkas nupjaunu dviejų centimetrų storio. Su geru pjūklu nupjaunu pakankamai tiesiai, nereikia nei obliuoti, nei šlifuoti. Savo darbams dažniausiai naudoju uosio medieną, nes Lietuvoje padažnėjo uosių džiūvimas ir galima gauti storų rąstų. Ilgai vargau, kol išmokau kaip reikia nupjauti ir išdžiovinti ploną ripką, kad ši nesuskiltų. Pjaustant ornamentus, netinka pirktiniai pjūkliukai, tad pats pasitobulinau peiliukus. Žmonės, pamatę mano darbus, stebisi originalumu. Bet mano darbai neatitinka tradicinių amatų apibrėžimo, todėl tautodailininku netapau. Manau, man būtų nuobodu visą gyvenimą drožinėti vienodus balvonėlius, kad ir sertifikuotus kaip tradiciniai gaminiai. Tai va. Apie mane lyg ir viskas papasakota. Daugiau jokių pomėgių neturiu, nes viso pasaulio „neapžiosi“


Mano darbai buvo eksponuoti grupinėse Anykščių tautodailininkų parodose 2009, 2010, 2012, 2013, 2014 metais. Dalyvavau Vilniaus regiono grupinėse tautodailininkų parodose Ukmergėje 2011 ir 2013 metais. Pirmoji personalinė paroda surengta „Gatvės galerijoje” Anykščiuose 2014 metais.

 

Rimvydas Matijaška

 
 

 

į viršų

 

atgal