2017-05-29

„Vaclovas Straukas - mokytojas su fotoaparatu“

 

Birželio 16-30 d. Kaišiadorių kultūros centre vyks fotografijų paroda „Vaclovas Straukas - mokytojas su fotoaparatu“.

 

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus kilnojamoji paroda „Vaclovas Straukas – mokytojas su fotoaparatu“

 

Parodoje „Vaclovas Straukas – mokytojas su fotoaparatu“ pristatomos unikalios, jau istorijos liudytojais tapusios, fotomenininko Vaclovo Strauko ciklo „Paskutinis skambutis“ fotografijos iš muziejaus rinkinių, iliustruojančios XX a. 8–9 dešimtmečių mokyklos kasdieninį gyvenimą, šventes ir tradicijas. Fotografijomis siekiama nukelti žiūrovą į tą laikmetį ir tuo pačiu supažindinti su mažiau žinomais ir rečiau eksponuojamais vieno žymiausių fotomenininkų, kurį laiką dirbusio mokytoju, meninės fotografijos darbais. Papasakoti mokytojo akimis „užfiksuotą“ mokinių mokykloje nueitą kelią: pradžią (Rugsėjo pirmoji, pirma klasė), kasdienybę (pertraukos, laisvalaikis), brandą (egzaminai) ir atsisveikinimą (paskutinis skambutis, išleistuvės)...

 

Vaclovas Straukas gimė 1923 m. lapkričio 8 d. Požerės kaime (Šilalės r.). Mokykloje domėjosi piešimu, žavėjosi mokytojo profesija. Besimokydamas paskutinėse gimnazijos klasėse, įkūrė mokyklėlę, kurioje mokė mažesnius už save skaityti ir rašyti.  Nusprendęs tapti mokytoju, 1946–1950 m.studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Baigęs studijas, būsimasis fotomenininkas, lankė Valstybinio dramos teatro studiją ir kurį laiką vaidino Klaipėdos dramos teatre. Vėliau 15 metų mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose. Fotografuoti pradėjo 1952 metais, gavęs iš žmonos Emilijos dovanų rusišką fotoaparatą „Zorkij“. Tais pačiais metais V. Straukas persikėlė į Klaipėdą kur mokytojavo, rašė, dalyvavo teatro veiklose ir fotografavo pajūrio kraštą bei jo žmones. Iš pradžių eksperimentavo fotografuodamas žmoną, po to išėjo į gamtą... Fotografija tapo hobiu.  Rimčiau fotografija susidomėjo tik apie 1968 m., kuomet pradėjo dirbti Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ateljė fotografu. Nuo tada ir prasidėjo fotomenininko kūrybos kelias... Ėmė domėtis fotografavimo teorija, lankėsi Lietuvos fotomenininkų sąjungos (narys nuo 1971 m.) organizuojamuose seminaruose, dalyvavo parodose. Juostelės kadrų negailėjo, nes „visuomet norėjo nufotografuoti, geriau už kitus, kad patiktų pačiam ir kitiems“. Taip gimė pirmieji fotografijų ciklai „Pamario motyvai” (1972) ir „Kopos” (1975). Taip jau yra, kad kiekviena profesija įsirėžia žmogaus pasąmonėje, o nuoširdūs tiesioginiai V. Strauko kontaktai su mokiniais, dirbant lietuvių kalbos mokytoju, vėliau fotografu ar mėgėjiško teatro režisieriumi, subrandino idėją – nufotografuoti akimirką, kada prasideda jaunystė. Taip gimė ciklai „Jaunoji Klaipėda“ (1977–1979) ir „Paskutinis skambutis” (1975–1987). Vėliau fotomenininkas „grįžo“ į gamtą ir sukūrė  ciklą „Neringa“ (2004), po to sekė ciklas „Fotografijos“ (2007), o pastaraisiais metais, būdamas garbaus amžiaus, nepaliauja kurti, tik dabar V. Straukas, pasitelkęs šiuolaikines technologijas, savo jau klasika virtusiems kūriniams suteikia spalvas (albumas „Neringos peizažas“, 2012)...
 

Vis dėlto didžiausią pripažinimą menininkui atnešė fotografijų serija „Paskutinis skambutis” (1975–1987). V. Straukas daugiau nei dešimt metų fotografavo mokyklines šventes, tarsi tapdamas savotišku mokyklos kasdienybės metraštininku: „Svarbiausia man idėja, legenda, kurią norėjau įgyvendinti – atvaizduoti ne dieną, ne metus, bet akimirką, kai baigiasi vaikystė ir prasideda jaunystė. Užsispyręs buvau, bet nepavyko – tai per anksti, tai per vėlai; kaip galima sugauti tą mirktelėjimą. Ta tema mane visą laiką persekiojo, sapnuodavau; kita vertus, buvau laimingas, nes jeigu kokį brangų daiktą gauni, jis netenka vertės“– kalbėjo fotomenininkas 2008 m. albumo„Vaclovas Straukas. Fotografija“ pristatymo metu.[1]


Vaclovas Straukas menotyrininkų įvardijamas kaip lyrinio realizmo atstovas. Ciklas „Paskutinis skambutis“ – tai atviro žvilgsnio, naivumu ir optimizmu alsuojantis, su netikėtais siužetais, mažomis, galbūt, surežisuotomis ir tuo pačiu  Bresonišku (Henri Cartier-Bresson) „lemiamu momentu“ pagautomis mizanscenomis, lyriškas, poetiškas ciklas. Būtent fotografo komunikabilumas ir „pozuotojų“ nuoširdus pasitikėjimas fotografu padėjo fotografijose sukurti savitą nuotaiką. Fotografijose trykšte trykšta jaunatviškas džiaugsmas ir optimizmas, net ir tokiose situacijose kaip egzaminų laukimas ar nedrąsus pirmasis žingsnis į mokyklą. Mokytojo ir režisieriaus patirtis fotomenininkui padeda sukurti mini spektaklius – iliustracijas lengvai pažeidžiamos, be galo patiklios, nuoširdžios ir naivios jaunystės, fiksuojant įtaigiai moksleiviško gyvenimo akimirkas, neretai alsuojančias lengvu erotiškumu. Cikle „Paskutinis skambutis“ ypač išryškėjo fotografo kūrybinio braižo savitumas ir meninis pajautimas, susiformavęs fiksuojant pamario kraštą, Klaipėdos miestą, žmones, šventes ir kasdienybę...  Fotomenininko nostalgija tiems laikams, kai dar pats mokėsi, jaunatviška mokyklinė romantika ir mokytojo profesija suformavo nenuginčijamą meilę mokyklai, apskritai gyvenimui, ir tikslą „sugauti“ akimirką – kai iš vaikystės pereinama į jaunystę, kai gyvenimas tik prasideda, bet ir lydi nerūpestingumo šešėlis...

 

Pasak D. Ruškienės, fotografijų serijoje „Paskutinis skambutis“ dar labiau nei anksčiau išryškėjusi reportažiškumo kryptis formuoja realaus vaizdo įspūdį, kur mokykloje verdantis gyvenimas ir šventės, nors ir idealizuojamos, bet nemaskuojamos, o užfiksuotos ašaros labiau džiaugsmo, nei liūdesio...[2] V. Strauko mokyklos tematika sukurtos meninės fotografijos įdomios ne tik fotomeno žinovams, bet savita nuotaika, forma ir siužetu patraukia kiekvieno žiūrovo dėmesį, nors jose „gyvenimo yra tiek, kiek jo geidžia parodyti pats autorius“...[3]

 

Nuosekliausia bei didžiausią pripažinimą menininkui atnešusi fotografijų serija „Paskutinis skambutis” ne tik puikiai atskleidžia kūrybinį autoriaus individualumą, bet ir parodo jo kūrybos vietą Lietuvos fotografijos kontekste. Pradėjęs fotografuoti tuomet kai jo bendraamžiai jau buvo įžymūs,  V. Straukas sulaukė nemažesnio įvertinimo ir pripažinimo nei jo kolegos. V. Strauko kūryba užima žymią vietą Lietuvos fotografijos istorijoje. Jo kūriniai nepraranda aktualumo ir šiandien, jis vienas dažniausiai eksponuojamų Lietuvos fotografijos klasikų Lietuvoje bei užsienyje. Už savo darbus ir indėlį į Lietuvos fotografijos meną Vaclovas Straukas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008). Fotografui 1976 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (Fédération  Internationale  de  l’Art  Photographique, FIAP) fotografo menininko (AFIAP), o 1994 m. nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardai. Tarp V. Strauko apdovanojimų – trys Grand Prix, septyni FIAP aukso, šeši FIAP sidabro ir 60 kitų medalių. 1993 m. suteiktas Fotomenininkų sąjungos garbės vardas,2005 m. – Lietuvos meno kūrėjo statusas.
 

Parodą parengė Lietuvos švietimo istorijos muziejaus rinkinių saugotoja Vilma Valiukonienė, projektų vadovė Rasa Vaikutytė, apipavidalino muziejaus dizainerė Raminta Ardzevičienė.

 

Vilma Valiukonienė

Lietuvos švietimo istorijos muziejausrinkinių saugotoja


[1]  Ivona Žiemytė. „Vaclovas Straukas: „Žiūrint į mano fotografijas, nereikia verkti“, in: Vakarų ekspresas, Kultūros naujienos, 2008-04-18, 12:00;[interaktyvus],[žiūrėta 2016-07-22]http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/vaclovas-straukas-ziurint-i-mano-fotografijas-nereikia-verkti-15841/

[2]  Danguolė Ruškienė,„Tikrovė, išsižadėjusi tamsos“, in: Vaclovas Straukas. Fotografijos [sud. Remigijus Treigys], Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius,Klaipėda, 2007, p. 9.

[3]  Ten pat, p. 9.

 

 

 

į viršų

 

atgal