FOTOREPORTAŽAS

Juliaus Zarecko tapybos darbų paroda
2019-10-11

Ukmergiškio menininko darbai tematiškai skirtingi, atspindi autoriaus savotišką tapybos stilių, tačiau juos vienija siekis atskleisti žmogų kasdienybėje ir schematiškai atvaizduoti kasdieninį mūsų gyvenimą simbolių kalba.

Pats autorius teigia, kad dėl stiliaus nesuka galvos. Yra visokių elementų. Kažkas iš kubizmo, kažkas – iš kitų srovių. Stilius susiformavo savaime. Jis nėra ištisai vien toks. Palyginus, ką tapė 1981 m., baigęs institutą, niekas nepasakytų, kad tai to paties žmogaus darbas. Technika – kartonas ir akrilas Akrilas lengvai skiedžiasi, išsiplauna teptukai. Džiūdamas, keičia spalvą. Akrilui nėra šimto metų, niekas nežino, kaip jis laiko. Dažai pradėjo diktuoti struktūrą. Plokščia spalva, plėmas, nemalonu akiai. Reikėjo surasti estetiką. Taip pradėjo skaidyti į kvadratukus, kad įgautų atspalvį tokį, kokio reikia. Tarpusavyje jie sudaro mozaiką, sąskambius, mirgėjimą. Kita estetika, besiremianti ne spalvų gražumu, o negražumu. Eskizų nepiešia. Nepamato paveikslo iki smulkmenų, jos atsiranda bedirbant. Detalizuoja vėliau. Įdomu išbandyti dažus ir suvaldyti plėmus. Žiūri, kur, ką kaip ištaisyti ir galiausiai visa tai susiveda į aiškų piešinį.

Autorius netiki, kad reikia sulaukti įkvėpimo. Tai juoda rutina. Susigalvoja darbą, temą ir žino, kad reikia padaryti. Ateina stadija, kada pradeda matyti: čia tokia spalva, čia tokia forma reikalinga. Pradeda rodytis vaizdas. ,, Paveikslas turi pradėti virpėti, vibruoti, tada jis bus geras. Nors po kelių metų gali atrodyti nieko vertas. Tuo metu atrodo gerai, tačiau keičiasi pats žmogus ir po kurio laiko kitaip mato savo darbą“-sako autorius.

Parengta pagal Skaistės Vasiliauskaitės-Dančenkovienės straipsnį

 

 

į viršų

 

atgal